Juodos duonos šviesi pluta
Tarp Lietuvos ir Azerbaidžano nėra glaudžių ryšių ir abiejų valstybių piliečiai retai susitinka. Todėl LŽ skaitytojams turėtų būti įdomus žinomo azerbaidžaniečių publicisto ir visuomenės veikėjo Vahido Gazi esė iš ciklo “Prisiminimų pėdsakai”. Autorius yra Baku pliuralizmo centro “Pasitikėjimas” direktorius, daug dėmesio skiriantis pilietinei visuomenei ir demokratijai. V.Gazi kūryba į lietuvių kalbą verčiama pirmą kartą.
Nors žodžiai yra teisingi, bet ištarti nenuoširdžiai, negaliu jų priimti, tai tikriausiai susiję su mano rytietišku emocionalumu. Tačiau yra žmonių, galinčių priimti žodžius, ištartus su neapykanta, be meilės. Aš toks nesu. Norint mane paveikti, maža pasakyti teisingus žodžius, jie turi būti ir nuoširdūs. Tarkite man TEISINGUS ir NUOŠIRDŽIUS žodžius, net jeigu jie bus kartūs ir sunkūs – juos priimsiu. Galite būti tikri.
Nutarimą “Apie žodžio laisvę Azerbaidžane”, priimtą Europos Parlamente (EP), būčiau godžiai perskaitęs kaip mūsų visuomenės, seniai nusistačiusios prieš tokius sprendimus, narys. Tačiau gausių tarptautinių organizacijų arba jų atstovų skelbiamos deklaracijos apie žmogaus teises, žodžio laisvę, korupciją ir kitus dalykus Azerbaidžane jau senokai praslysta pro mano ausis, dažniausiai dėl to, kad yra nenuoširdžios. Šie žodžiai nesvarūs, nes kol įveikę tokį didelį atstumą pasiekia mane, tampa tokie bejėgiai, kad sukelia nebent tokį lengvą vėjelį, kokį kelia drugelio sparneliai. Šį sykį ir to nebuvo…
Tą vakarą, kai Lenkijos Seimo narys, senatorius Zbigniewas Romaszewskis po konferencijos į savo namus pakvietė grupę jos dalyvių, gatvės žibintų šviesoje krintančios snaigės varstė Varšuvos tamsą tarsi iš lanko iššautos strėlės. Kad nenueičiau į svečius tuščiomis rankomis, iš kelioninio krepšio palaimingai šypsodamasis išsitraukiau butelį konjako “Giandža”. Šiek tiek nustebau, kad per tas kelias dienas jis nebuvo atidarytas, bet vis tiek apsidžiaugiau. Kadangi visi gyvenome viename viešbutyje, į senatoriaus butą atvykome vienu metu. Mano “Giandža” buvo pastatyta ant keletą amžių menančios komodos, stovinčios pusiau tamsiame kambario kampe. Šalia stovinčios čekiška “Becherovka”, gruziniška “Chvančkara”, baltarusiška degtinė, kirgiziškas “Kyrgyztan” ir… kepalas juodos ruginės duonos priminė natiurmortą.
Įdomūs pokalbiai, politiniai anekdotai ir išmintingi tostai keitė vienas kitą. Vienas pasakojo politinį anekdotą, sukurtą Mordovos lageriuose, kitas prisiminė disidento Vladimiro Bukovskio laimingas dienas, kai jis buvo iškeistas į Čilės komunistų lyderį Luisą Corvalaną ir išsivadavęs iš tamsių, džiova alsuojančių SSRS kalėjimų puolė į laisvo pasaulio glėbį. Dar kas nors su ypatingu malonumu pasakojo apie tai, kaip per traukinių, vykstančių į komunistines šalis, atvirus vagonų langus į vidų buvo mėtoma politinė literatūra.
Kad ir kaip rutuliojosi pokalbių temos, jos tarytum bitės sulįsdavo į vieną avilį, nes pagrindine tema tapo tautoms komunizmo padarytos žaizdos ir svarstymai, kieno žaizda gilesnė. Kiekvienas turėjo savų argumentų. Aš ką tik buvau apvažiavęs visus Baltarusijos kampus. Neseniai laikraščiuose “Zerkalo” ir “Avropa” pasirodęs mano straipsnis “Baltos Rusijos juodas likimas” dar nebuvo atvėsęs. Todėl įtikinamai įrodinėjau, kaip nuo komunizmo žiauriai nukentėjo baltarusių tauta, ir pasakojau apie širdį draskančius įvykius, apie juos išgirdau iš tenykščių senų žmonių ir inteligentų patriotų.
Tuo metu Vytautas Landsbergis, laikydamas rankose taurę brangaus argentinietiško vyno, žengė iš apytamsio kambario kampo, menančio juodą ruginę duoną, kurią atnešė lauktuvių, ir priėjo prie manęs. Glostydamas trumpą baltą barzdą, auginamą tik pasmakrėje, kuri jo veidui suteikia europietiško aristokratiškumo, maloniu balsu tarė: “Mano drauge iš Baku, visi mes išėjome iš komunizmo sunkiai sužaloti. Ar yra kokia kita tauta, kuri turi tokių gilių žaizdų, kaip turite jūs, azerbaidžaniečiai?” Pamatęs, kad jo žodžiai sukėlė susidomėjimą, V.Landsbergis tęsė: “Geriausią šansą išsigydyti tas žaizdas turite jūs. Nes turite daugiausia galimybių parodyti, kaip sugebate pasinaudoti tuo šansu.”
Po šių žodžių jis sėdo prie pianino. Paskambinęs neseniai sukurtą kūrinį, tarsi apšvietė tamsią nakties sielą ir drauge su muzika į visas puses paskleidė šviesaus savo veido spindulius. Girdėjau ir jaučiau, kaip pianino klavišo kuriami garsai teka lyg ypatingas skystis ir mano širdyje susilieja su krauju. Visi dalyvaujantieji tarsi atsidūrė terpėje tarp dviejų pasaulių.
… Autoritetingas Europos idealistas demokratas, vienas garsiojo Sąjūdžio pradininkų, buvęs Lietuvos prezidentas, 77 metų EP narys Vytautas Landsbergis atsargiai, nuoširdžiai ir draugiškai ištarė tokius žodžius: “Per trumpą laiką daugybė įvykių parodė, kad padėtis Azerbaidžane pablogėjo, o tai daro žalą besiformuojančiam geram šalies įvaizdžiui Europos Sąjungoje (ES). Norėtume matyti Azerbaidžaną nuolat besivystantį. Labai norime, kad Azerbaidžanas visose srityse, taip pat ir spaudos laisvės, priartėtų prie ES. Jeigu kas nors nesilaiko šių standartų, tada turime savo draugams išsakyti pastabas. Šioje valstybėje vyksta daug dalykų, kurie primena padėtį Rusijoje. Azerbaidžanas turi pasirinkti, ar jis nori būti labiau panašus į Rusiją, ar stengsis tapti europietiška valstybe.”
Kad ir kokie šie žodžiai būtų sunkūs bei kartūs, jie yra TEISINGI ir NUOŠIRDŪS, kaip ta šalta Varšuvos naktis.
O gal kas nors tuo abejoja?
Vahidas GAZI
http://www.alfa.lt, 26.02.2010
Vertė ir Mahiras GAMZAJEVAS ir Edita RATKUVIENĖ
Vahid Qazinin bloqu 